Skaitytojui nereikia pristatinėti nei profesoriaus Vytauto Landsbergio, nei jį klausinėjusio Ryčio Zemkausko. Mėgstami abu ar ne, tačiau gerai pažįstami, savi. Knygoje „Bus geriau" Rytis Zemkauskas klausinėja profesorių apie asmeninį jo gyvenimą, literatūrą, muziką, politinio gyvenimo užkulisius. Klausinėja taip paprastai ir žaismingai, kad skaitytojas nejučia pasijunta dalyvaująs šių dviejų skirtingo amžiaus, skirtingos patirties turinčių bičiulių pokalbyje, kai ant stalo garuoja arbata, niekas niekur neskuba, paskaitoma eilių, dalijamasi prisiminimais, juokaujama.
Banguojanti rimtų ir nerimtų, skaudžių ir žaismingų temų polifonija bus įdomi ir jaunesnio amžiaus skaitytojui, jau pamėgusiam paradoksalius profesoriaus „trolinimus" asmeniniame jo feisbuke, publikuojamus šalia neįprastos šiam ironiškam politikui lyrikos ar keturvėjininkiškų dadaizmų.
Knyga sudėliota lengvai, neslepiant tėviško profesoriaus rūpesčio ar autoironiškos bravūros. Tarsi prisimenant garsiąją Miunhauzeno frazę: „Ponai, jūsų veidai pernelyg rimti. Visos didžiosios pasaulio kvailystės padaromos būtent tokia veido išraiška."
„Puiki dviejų intelektualų pokalbių knyga. Dabartinės Lietuvos pater patriae (kaip jį vadino garsus išeivijos politologas Aleksandras Štromas) Vytautas Landsbergis gali juokaudamas papasakoti visą XX a. Lietuvos ir Europos istoriją, kai kada surimtėdamas, neretai pereidamas prie lyrinių intonacijų, bet niekada neprarasdamas griežtos ir aiškios savo minties logikos. Kita vertus, toks žavus pasakojimas įmanomas tik meistriško klausinėtojo dėka – būtent toks ir yra žurnalistas bei rašytojas Rytis Zemkauskas. Žavi ir vertinga knyga, ji pravers ir Sąjūdžio istorijos tyrinėtojams, ir europinės politikos gerbėjams, ir gerų skaitinių pasiilgusiems skaitytojams."
Leonidas Donskis
