Bus geriau

Skaitytojui nereikia pristatinėti nei profesoriaus Vytauto Landsbergio, nei jį klausinėjusio Ryčio Zemkausko. Mėgstami abu ar ne, tačiau gerai pažįstami, savi. Knygoje „Bus geriau" Rytis Zemkauskas klausinėja profesorių apie asmeninį jo gyvenimą, literatūrą, muziką, politinio gyvenimo užkulisius. Klausinėja taip paprastai ir žaismingai, kad skaitytojas nejučia pasijunta dalyvaująs šių dviejų skirtingo amžiaus, skirtingos patirties turinčių bičiulių pokalbyje, kai ant stalo garuoja arbata, niekas niekur neskuba, paskaitoma eilių, dalijamasi prisiminimais, juokaujama.

Banguojanti rimtų ir nerimtų, skaudžių ir žaismingų temų polifonija bus įdomi ir jaunesnio amžiaus skaitytojui, jau pamėgusiam paradoksalius profesoriaus „trolinimus" asmeniniame jo feisbuke, publikuojamus šalia neįprastos šiam ironiškam politikui lyrikos ar keturvėjininkiškų dadaizmų.

Knyga sudėliota lengvai, neslepiant tėviško profesoriaus rūpesčio ar autoironiškos bravūros. Tarsi prisimenant garsiąją Miunhauzeno frazę: „Ponai, jūsų veidai pernelyg rimti. Visos didžiosios pasaulio kvailystės padaromos būtent tokia veido išraiška."

Leonidas Donskis